Spalio 29 – lapkričio 4 dienomis Vokietijoje vyksta 61-asis Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalis, kurio konkursinėje programoje „Next Masters“ (liet. „Būsimi meistrai“) įvyko ir pasaulinė dokumentinio filmo „Nijolė“ premjera. Šiais metais festivalis sulaukė virš 3000 naujai sukurtų filmų paraiškų, iš kurių į šį unikalią pasakojimo formą ir kūrybinę drąsą akcentuojantį konkursą pakviesti tik 12 debiutuojančių dokumentinio kino kūrėjų filmų iš viso pasaulio.
„Šio filmo kelionė prasidėjo prieš dešimt metų, kai atvykau į Lietuvą kaip Erasmus studentas ir susipažinau su kolumbiečiu, atvykusiu savo akimis pamatyti šalį, iš kurios kilęs vienas mylimiausių Kolumbijos visuomenės lyderių – Antanas Mockus. Tą dieną pradėjau ilgą pažinties kelionę su Antanu ir jo šeima. Nuvykęs į Bogotą – triukšmingą Kolumbijos metropolį, jo centre atradau šios šeimos namus – ramybės ir kūrybos salą, kurioje visi kalba lietuviškai, vaikams duodami lietuviški vardai ir dainuojamos lietuviškos dainos. Ten sutikau Nijolę Šivickas – nepriklausomą tvirto charakterio moterį, menininkę, Antano mamą. Pradėjęs filmuoti, galvojau apie biografinę istoriją, portretą, bet šiandien su komanda pristatome filmą apie meilę ir kūrybą, apie šeimą, atmintį ir laisvę“, – mintimis po pasaulinės premjeros dalinosi filmo režisierius italas Sandro Bozzolo.
Antano Mockaus dukra Laima Mockus ir filmo režisierius Sandro Bozzolo
Dokumentinio filmo „Nijolė“ pasakojimo centre – menininkė Nijolė Šivickas ir jos sūnus Antanas Mockus – antros kartos imigrantas, buvęs Kolumbijos universiteto rektorius, du kartus Bogotos meras, tris kartus kandidatas į Kolumbijos prezidentus, dideliems pokyčiams įkvėpęs ne vieną Kolumbijos visuomenės kartą ir visame pasaulyje tapęs pavyzdžiu politiko, veikiančio visuomenės labui be korupcijos šešėlio. Antano mama – Nijolė Šivickas (1925–2018) – nenuilstanti skulptorė, po antro pasaulinio karo iš Lietuvos bėgusi nuo sovietinio režimo, mokiusis Štutgarto meno akademijoje ir visą aktyvų kūrybinį gyvenimą praleidusi Kolumbijoje, kur mažai kalbėjo apie savo praeitį, bet užsispyrusiai dirbo ir viena pati savo vaikus užaugino lietuviais.
Kadras iš S. Bozzolo filmo „Nijolė“
„Įspūdžiai iš festivalio labai geri. Kitaip būti negali, nes tai vienas svarbiausių festivalių tiems kūrėjams, kurie savo dokumentiniuose filmuose siekia kalbėti kino kalba. Tai tikra kino kūrėjų šventė, kurioje nuolat skamba žodis „filmmaker“ (liet. filmo kūrėjas). Šių metų festivalio šūkis – „Positive distrubance“ (liet. „Pozityvus trukdymas“), mano manymu, puikiai atspindi jo bendrą politiką. Festivalio programos sudarytojai neieško lengvai „parduodamų“ filmų, populiarių temų. Jie nuolat kelia kokybės kartelę ir kūrėjams, ir žiūrovams, todėl tapti tokio festivalio programos dalimi – svarbus pripažinimas ir puikus startas tolimesnei tarptautinei kelionei. Vis tik aš asmeniškai labiausiai laukiu premjeros Lietuvoje, jos žiūrovų, kūrėjų ir dalies filmo herojų susitikimo, kuris, tikiu, kiekvienam taps savaip svarbiu išgyvenimu“, – tolimesne filmo kelione neabejoja prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė.
Režisierius S. Bozzolo, scenarijaus bendraautorė M. C. Reyes ir Antanas Mockus su mama Nijole Šivickas
Kartu su Sandro Bozzolo filmą kūrė scenarijaus bendraautorė kolumbietė Marija Cecilia Reyes bei gausi lietuvių profesionalų komanda – montažo režisierė Silvija Vilkaitė, kompozitorė Lina Lapelytė, garso režisierius Vytis Puronas, koloristas Justinas Vencius ir prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė.
Filmo gamybą ir pristatymą Leipcigo dokumentinių ir animuotų filmų festivalyje dalinai finansavo Lietuvos kino centras.
