Šiemet festivalyje buvo 10 000 akredituotų lankytojų, iš jų net 3000 apsilankė MIFA mugėje. Šiemet neturėjome stendo MIFA, lietuvių delegacija nebuvo gausi. Tačiau galėjome pasidžiaugti net dviem filmais, kurie buvo parodyti festivalio programose.
Festivalyje tik viena vaikams skirtų filmų programa
Šiemet festivalio konkursinėje programoje dalyvavo lietuvių režisieriaus Igno Meilūno filmas „Pono Nakties laisvadienis“.
Nuoroda į šio filmo pristatymą yra čia: https://vimeo.com/168067174
Šis nuotaikingas, 2 minučių trukmės filmas susilaukė labai teigiamos ir nuoširdžios žiūrovų reakcijos. 2D animacija pieštas pono Nakties personažas puikiai įsikomponuoja realiame Vilniaus miesto peizaže. Kur tik prisiliečia ponas Naktis savo ilga minkšta ranka, ten viskas tampa juoda. Jis pakeičia knygų lentynoje gulinčias spalvas, net mašinos spalvą pakeičia. Žiūrovas laukia, ką dar linksmo ir netikėto sugalvojo režisierius, bet, filmas trumpas, pasibaigia tik pradėjus pamilti personažą. Šis filmas gimė ekspromtu, pagal vienų kūrybinių dirbtuvių vadovų užduotį, kurioje reikėjo pristatyti save, kaip kūrėją. Užduotyje buvo viena sąlyga – Naktis būtų filmo personažas.
Kaip pasakojo filmo autorius Ignas Meilūnas, jis scenarijų kūrė vieną savaitę. Norėjo išbandyti šiame trumpame filme kuo įvairesnes technikas.„Pono Nakties laisvadienis“ keliavo po daugelį pasaulio konkursinių programų, buvo parodytas net Amerikoje. Ten autorius nuvykti negalėjo, nes tuo pat metu dalyvavo Zagrebo Tarptautiniame festivalyje. Zagrebe autoriui patiko gausios vaikų salės reakcija, užduodami klausimai po filmo peržiūros. Igno Meilūno ankstesnis filmas „Miškas“ 2015 metais laimėjo „Sidabrinę gervę“. „Pono Nakties laisvadienis“ buvo nominuotas apdovanojimams „Sidabrinė gervė“ 2017 metais.
Nuoroda į šio filmo pristatymą yra čia: https://vimeo.com/117796802
Ansi festivalyje vaikams filmų programa buvo tik viena. Ji buvo gana įvairi. Sudėtinga koliažine technika sukurtas Svetlanos Adrianovos filmas „Du tramvajai“ („Sojuzmultfilm“, Rusija) tarptautinime animacinių filmų festivalyje Zlin (Čekija) jau yra laimėjęs pagrindinį prizą.
Lėlinis režisierės Evos Cvijanovic filmas „Ežiuko namas/ Hedgehog’s Home“ (Kroatija, Kanada) laimėjo vaikų žiuri prizą. Filmas sukurtas pagal garsią poeto Branko Čopič poemą. Spalvingame ir margame miške gyvena ežiukas. Nors jis yra kalbinamas kitų gyvūnų, bet jis nenori su jais draugauti, eina namo. Jo meilė savo nameliui sužadina kitų žvėrių smalsumą. Jie nusprendžia patikrinti, kuo gi ypatingas šis ežiuko namelis? Deja, žvėreliams tenka nusivilti, nes tai ne ypatingi rūmai, o visai paprastas kelmas. Taigi tai, kas tau brangu širdžiai gali būti nesuprantama kitiems. Nuoroda į šio filmo pristatymą yra čia:
Programoje pasigedau ryškių personažų, humoro, netikėtumo. Taigi, salė juokėsi tik tada, kai paprastas paukštelis bandė praryti vikšrą, o šis ėmė ir išleido kelis gelsvus burbulus į orą „Prr.., prr“. Filmo pabaigoje vikšras pavirto drugeliu, kuris ir vėl išleido tą patį geltoną burbulą… „Amžina kova/ Casse- Croute“.
Nuoroda į šį filmą interene: https://www.youtube.com/watch?v=nBk28a2CD1Q
Matyt, kad filmų kūrėjai orientuoti į serialus vaikams, ten ir siūlo savo scenarijų idėjas, pokštus ar netikėtumus.
Labai smagu ir tai, jog festivalio programoje buvo parodytas bendros, Norvegijos, Lenkijos ir Lietuvos gamybos dokumentinis-animacinis pilnametražis filmas „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“, kurio režisieriai Anne Magnussen ir Pavel Debski. Filmas pasakoja apie poliglotą Jurgį Zauerveiną (George Sauerwein), kuris gerbė ir skatino mažas tautas naudoti ir mylėti savo gimtąją kalbą. Šis ypatingas žmogus paskatino mūsų šalyje lietuvybės augimą. J. Zauerveinui turime būti dėkingi už žodžius: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir mirt…“. Pasaka susipina su dokumentika, romantizmas su realizmu. Natūraliame gamtos fone gilius jausmus išgyvena stilizuotos veikėjų figūros. Filme naudojama animacijos rotoskopijos technika. Tai, kad šis filmas buvo atrinktas į festivalio specialiųjų parodymų programą, mus labai džiugina.
Festivalio atidarymo metu buvo parodyta Prancūzijoje ir Belgijoje sukurto animacinio filmo „Zombilenium“ premjera. Fantastinės komedijos, skirtos jaunimui, paaugliams režisieriai Arturas de Pins ir Aleksis Ducord. Filmas apie zombių parką, kuriame lankosi žmonių šeimos su vaikais. Parkas turėtų būti pelningas jį sumaniusiam verslininkui, deja, pelnas kažkodėl neplaukia ir ketinama parką iš viso uždaryti. Žiūrėdami filmą kartu su zombiais, raganomis, vampyrais ir mirusiu mergaitės tėvu išgyvename detektyvą. Mergaitei nepavyksta išgelbėti savo tėvo iš mirties, tačiau ji padeda išnarplioti suktybių ir melo planą. Pagal šį filmą išleista visa kolekcija komiksų.
Nuoroda į šio filmo pristatymą yra čia: https://www.youtube.com/watch?v=ZvnGCNlxjhA
Oficialūs festivalio Ansi 2017 prizai ir apdovanojimai
41-ojo Tarptautinio animacinio filmo festivalio žiuri paskirstė„ Ansi 2017“ metų nugalėtojus. Šiemet oficialiame visų programų konkurse buvo nominuoti 216 filmai. Birželio 17 d. , šeštadienį, per uždarymo ceremoniją buvo įteikta 17 apdovanojimų. Šioje festivalio apžvalgoje pristatysiu keletą laimėtojų.
Jau penkerius metus Ansi festivalis apdovanoja Garbės Kristalais pirmaujančias animacinio pasaulio figūras. Šiemet festivalio direktorius Marcelas Jeanas įteikė Garbės Kristalą Džordžui Švicgebeliui (George Schwizgebel) už jo vaisingą kūrybą. Šiais metais tai išskirtinis režisierius, sukūręs savitą stilių animacijoje. Šveicarijos režisierius Džordžas Švicgebelis jau keturiolika kartų dalyvauja festivalio Ansi konkursinėse programose. Du kartus Džordžas buvo festivalio žiuri. Du jo trumpametražiai filmai „Kelionė į bedugnę / The Ride to Abyss“ ir „78 apsisukimai / 78 Turns“ buvo įtraukti į geriausių pasaulio animacinių filmų šimtuką, kurie buvo paskelbti 2006 metais. Džordžas Švicgebelis daugeliui jaunų animatorių yra animacinis guru. Prizo įteikimo ceremonijos metu buvo parodytas jo filmas „Erkling/ Erlking“, o jo sūnus Luisas Švicgebel-Wang įgarsino filmą grodamas fortepionu.
Nuoroda į šio filmo pristatymą yra čia: https://vimeo.com/138727197, https://vimeo.com/schwizgebel
Žiuri prizas už pinametražį filmą atiteko japonų režisieriui Sunao Kitabuchi, sukūrusiam 2-jų valandų filmą Anime stiliumi „Šiame pasaulio pakrašty/In This Corner of the World“. Pagrindinė filmo veikėja Young Suzu palieka Hirosimą 1944 metais, kai susituokia ir išvyksta gyventi į kitą miestą. Miestelis Kiure yra niūrus, militaristinis uostas. Karas pakeičia jaunos šeimos gyvenimą. Jis darosi vis sunkesnis ir sudėtingesnis, bet, nepaisant bėdų, jauna moteris nepasiduoda, džiaugiasi gyvenimu ir spinduliuoja optimizmu. 1945 metais vykę kariniai bombardavimai dar kartą patikrina jos dvasios stiprybę.
Nuoroda į šio filmo pristatymą yra čia: https://www.youtube.com/watch?v=eH8FvaLoGeY
Reklaminių filmų kategorijoje žiuri apdovanojimas atiteko režisieriaus Steve Cutts (JAV, Jungtinė Karalystė) 3 minučių video klipui „Moby „Ar ir tu esi pasimetęs pasaulyje, kaip ir aš?“ /Moby „Are You lost in the World Like Me?“. Vis didesnė visuomenės dalis priklauso nuo technologijų, tai turi įtakos ir asmeniniams santykiams, ir požiūriui į gyvenimą.
Nuoroda į šio filmo pristatymą yra čia: https://www.youtube.com/watch?v=UiDaYUmy4aU
Kristalas už reklamą atiteko režisierės iš Didžiosios Britanijos, Annos Ginsburg reklaminiam filmui „Materialus pasaulis/Material World“.
Nuoroda į šio filmo pristatymą yra čia: https://vimeo.com/199666722
Televizinių serialų kategorijoje apdovanotas režisierų J. Šun ir J. Lachauer filmas „Audringi ritmai / Revolting Rhymes“. Garsių pasakų apie nuostabius nuotykius ir personažus šiuolaikinė interpretacija.
Nuoroda į šio filmo pristatymą yra čia: https://www.youtube.com/watch?v=pjOJaiWltYU
Festivalio prizas, Kristalas už studento baigiamąjį darbą apdovanotas vokiečių režisieriaus Jonatano Schwenko lėlinis filmas „Sog“ (Aukštoji Meno mokykla Ofenbahe). Baigėsi potvynis, išdžiūvo vanduo, o žuvys atsidūrė medžiuose. Jos gailiai švilpia, žiopčioja, kybodamos ant šakų, taip piktina žeme vaikštančius gyvūnus.
Nuoroda į šio filmo pristatymą yra čia:http://www.jonatan-schwenk.com/sog/
Žiūrovų apdovanojimą laimėjo režisierių Dorota Kobiela ir Hugh Welchman filmas „Mylimas Vincentas / Loving Vincent“. Šio filmo sėkminga pasaulinė premjera įvyko festivalio metu, birželio 12 dieną. Tai pirmasis pasaulyje animacinis filmas, kuriame atgaivinami Van Gogo paveikslai. Jie pasakoja neįtikėtiną dailininko gyvenimo istoriją. Kiekvienas iš 65 000 filmų kadrų yra tapyti rankomis. Profesionalioje studijoje dirbo 115 profesionalių aliejinės tapybos dailininkų iš visos Europos. Taigi šis filmas unikalus ne tik savo sumanymu, bet ir sudėtingiausia atlikimo technologija.
Nuoroda į šio filmo pristatymą yra čia:https://www.youtube.com/watch?v=9JtjQQ_U3_I
Kristalas už pilnametražį filmą atiteko japonų režisieriaus Masaaki Yuasa filmui „Lu virš sienos/Lu Over the wall“. Vaikinas Kajus gyvena žvejų kaimelyje. Vieną dieną jis susitinka ir susidraugauja su undine Lu, mėgstančia dainuoti ir šokti. Miestelio žmonės nuo seno tiki, jog undinės atneša tik nelaimes. Taigi tarp vaikino ir miestelio gyventojų atsiranda nesutarimai. Režisierius Masaaki Yuasa yra kylanti japonų animacijos žvaigždė, talentingas grafikas, scenarijaus autorius, režisierius, suformavęs savitą istorijų pasakojimo stilių. Filmas pieštas 2D animacijos technika.
Nuoroda į šio filmo pristatymą yra čia: https://www.youtube.com/watch?v=x_ZXnfrEdjQ
Žiūrovų prizu už trumpametražį filmą apdovanotas prancūzų režisierės Lucrèce Andreae filmas „Senelis Jūrų vėplys/Grandpa Walrus“ (CAÏMANS PRODUCTIONS). Beveik 15 minučių 2D animacijos technika pieštas filmas, pasakoja keistą situacijąapie tą skaudų momentą, kai susirinkusi šeima atsisveikina su mirusiuoju. Prie audringos, vėjuotos jūros eina senelė, mama ir trys paaugliai vaikai. Senelė suklumpa ir ima melstis prie smėlyje išgulėtos, žmogaus figūrą primenančios duobės. Aplinkui šios duobės kraštus – nuorūkos. Gal tai vieta, kur mirė senelis? Močiutė ima statyti iš šlapio smėlio aukštą bokštą mirusiajam pagerbti, puošia jį kriauklėm ir nuorūkom, centre įdeda urną su mirusiojo pelenais. Dvi paauglės anūkės nekreipia dėmesio į močiutę, užsiima savo žaidimais, viena kitą apipila smėliu. Tačiau šis žaidimas nėra nuoširdžiai linksmas, jame tvyro įtampa. Paauglys anūkas pabėga į kopas, kuo toliau nuo močiutės ir raudančios motinos. Netikėtai kopų smėlynuose jis pamato stovintį nuogą senelį… bet jis gi miręs? Senelis atsisuka į anūkėlį, tačiau ant jo pečių ne galva, o didžiulė jūros vėplio galva, ir , aišku, burnoje smilksta cigaretė… Siaubas apima jaunuolį, jis klykdamas pasileidžia pas moteriškes…Filme sukuriama siurrealistiškai gūdi atmosfera. Įtikinamai veikia kiekvieno personažo charakteriai, netikėti jų emociniai išgyvenimai.
Nuoroda į šio gero filmo pristatymą yra čia: https://vimeo.com/184565646
Žiuri Didysis Kristalas atiteko prancūzų režiserės Laurène Braibant filmui „Milžinas/The Ogre“ (PAPY3D Production). Filmo režisierė yra daug patirties turinti animatorė. Tai jos antrasis režisuotas filmas. Pirmasis autorinis jos filmas „Sumo“ susilaukė didelio pasisekimo tarptautiniuose festivaliuose. Autorei įdomu studijuoti neproporcingai didelių žmonių reakciją įvairiose aplinkose. Ta tema vystoma ir filme „Milžinas“. Verslo banketo metu milžiniško žmogaus laukia išbandymai. Iš pradžių restorane jis atsisako valgyti, bijodamas atskleisti savo ėdrūnišką charakterį,nes juk tai gali pakenkti jo padėčiai visuomenėje. Tačiau vėliau jis nustoja valdytis, pradeda ryti viską, kas papuola po ranka. Taip jis tampa pavojingas aplinkiniams, vos nesuryja šalia prie stalo sėdinčios ponios. Beveik 10 minučių filmas yra pieštas 2 D animacijos technika. Grafinis sprendimas stilingas, plastiškas. Į filmo kadrą vos telpanti milžino figūra atrodo tuoj suplėšys kino ekraną. Juodu kostiumu apsirengęs herojus kontrastuoja su rokoko atspalviais spindinčiais fonais, elegantiškomis, smulkiomis kitų veikėjų figūromis. Milžinui tenka pasišalinti iš žmonių aplinkos, ramybės ieškoti gamtos prieglobstyje. Šis filmas taip pat gavo CANAL + Creative Aid apdovanojimą trumpametražių filmų kategorijoje. Šis filmas įsimintinas savo originaliu grafiniu stiliumi.
Nuoroda į šio gero filmo pristatymą yra čia: https://vimeo.com/channels/papy3d/194217175
„Jean-Luc Xiberras“ apdovanojimas už debiutinį filmą atiteko rumunų režisieriui Sergiu Negulici „Palaiminga atsitiktinė mirtis/The Blissful Accidental Death“ (ABIS STUDIO). Antikvarinėje parduotuvėje vyriškis suranda paveikslą su slaptu meilės laišku, parašytu prieš 70 metų. Jis leidžiasi į neįprastą kelionę susitikti su laiško autoriumi. 15 minučių filmas pasakoja apie laiško autoriaus gyvenimo įvykius. Įvairiausios gyvenimiškos situacijos sukurtos įdomiai, jungiant mišrias technologijas: piešinius ant popieriaus, lėles ir įvairius aplinkos daiktus.
Nuoroda į šio gero filmo pristatymą yra čia: https://www.youtube.com/watch?v=usBAE9anMqw
Žiuri apdovanojimas atiteko bendros Turkijos ir Prancūzijos gamybos filmui „Nedora mergaitė/ Wicked Girl“. Filmo režisierė Ayce Kartal. Šiame filme išskirtinė sudėtinga grafinio piešinio animacija. Žiūrovai patenka į 5-8 metų mergaitės vaizduotės pasaulį. Ji guli ligoninėje, tačiau jos fantazija sugrąžina ją į puikias dienas, praleistas pas senelius kaime. Ne viskas ramu šiuose jos vaizdiniuose: didžiuliai laukiniai žvėrys ją puola, mistinės figūros gąsdina, baubai ir milžiniški gyvūnai ketina suryti. Raudonplaukė mergaitė stengiasi pabėgti nuo gąsdintojų. Paguodą ir ramybę randa gamtoje. „Nedora mergaitė / Wicked Girl“ – tai dinamiškas, įspūdingas filmas. Jį norisi dar kartą pažiūrėti.
Nuoroda yra čia: https://vimeo.com/206389331
Festivalio Kristalu už trumpametražį filmą apdovanotas švedų režisierės Niki Lindroth von Bahr filmas „Našta / The Burden“ (Nalade AB). Stokholme gyvenanti filmo autorė ir dailininkė Niki Lindroth von Bahr pasaulyje yra garsi režisierė, 2015 metais pati dirbo Ansi festivalio žiuri nare. Šmaikštus jos filmas buvo vienas iš nedaugelio, privertęs nusišypsoti net patį skeptiškiausią žiūrovą. Viskas prasideda paprastai: nušiurusio viešbučio registratūra, kukli dekoracija, nuobodžiaujanti žuvis su registratoriaus kostiumu. Netikėtai ši žuvis pradeda keistu balsu dainuoti apie savo liūdną gyvenimą ir begalinį nuobodulį, ima guostis. Kamera nutolsta nuo registratūros ir staiga pro viešbutuko kambario duris išlenda chalatėliu apsirengusi kita žuvis – ji taip pat pradeda graudžiu balsu dainuoti ir guostis žiūrovui apie tai, jog baisiai pergyvena dėl savo neidealios kūno odos. Tuomet iš savo kambarėlių išlenda kiti viešbučio gyventojai, plokščios į chalatus susisukusios žuvys, jos visos dainuoja apie savo bėdas. Nusmurgusio restorano aptarnaujantis personalas – pelės. Jos tvarko stalus, o prasiblaškymui šoka su šluotomis, trypia ant stalų stepo šokio ritmu ir, aišku, dainuoja ir guodžiasi apie savo sunkią dalią… Ironiškas režisierės požiūris į amžinai viskuo nepatenkintus žmones nustebino, o tai – vienas iš šių laikų animacinių filmų privalumų.
Nuoroda į šio filmo pristatymą yra čia: https://vimeo.com/200851149
Netikėtai realistinis, tačiau persmelktas paslaptimi ir artėjančios grėsmės nuojauta yra Michaelos Miūler filmas „Aerouostas/Airport“ (Šveicarija, Kroatija). Keliaujame kartu su nematomu personažu po pilkas aerouosto erdves, mėgaudamiesi stiklo atšvaitais, grindų piešiniais, bėgančių eskalatorių faktūromis. Tikroviški garsai ir triukšmai, foniniai žmonių balsai aerouostuose buvo įrašinėjami 3 mėnesius. Melsvas turėklas ištirpsta, praranda savo materialumą ir virsta ryškiai mėlyna juosta. Lekiame kartu su ja, bėgame ten, kur, atrodo, mums bus atsakyta į skubėjimo tikslą. Tuoj mes nulėksime prie atsakymo…. Tačiau ši mėlyna gija atveda mus į moters pilvą, apsiveja besivystantį embrioną. Lyg rentgeno spinduliuose matome pulsuojančią gyvybę. Kūdikis gal būt tuoj gims, atsidurs kartu su mumis šiame pasaulio erzelyne, makalyne. Kol kas jis tik ramiai ir saugiai pūpso, net nenutuokia apie aplink egzistuojantį pasaulį.
Autorė Michaela filmą kūrė 6 metus, beveik tris metus praleido besiruošdama gamybai ir ieškodama finansavimo. Vėliau net trejus metus Michaela praleido viena, kadrą po kadro tapydama ant stiklo. Darbas monotoniškas, sekinantis, kruopštus, bet įspūdingas rezultatas džiugina.
Nuoroda į šį filmą yra čia: https://www.youtube.com/watch?v=zAvZ6PL4Pa0
Žiuri apdovanojimas japonų režisieriui Sawako Kabuki už filmą „Vasaros Puke yra žiemos malonumas/Summer’s Puke is Winter’s Delight“ (TAMA Meno Universitetas). Laikui bėgant mes pamirštame visus blogus įvykius. Nors mes dažnai kartojame tas pačias klaidas ir nepasimokome iš savo patirties. Svarbiausia yra suvokti, jog gyventi reikia ekologiškai.
Nuoroda į šį filmą yra čia: https://www.youtube.com/watch?v=uKiU9otpIO0
Festivalio nekonkursinių filmų programos
Beveik kiekvienoje festivalio konkursinėje programoje buvo po vieną ar du erotinius filmus. Festivalyje buvo net trys nekonkursinės, bet kolekcinės erotinių filmų programos. Matyt, tokiu būdu siekiama pritraukti jaunimo dėmesį? O gal Europai aktualu demografinės situacijos problemos, gal Europa per mažai užsiima seksu, jaunimas „atšalo“, nenori mylėti ir mylėtis? Štai, po šių vėlyvu laiku rodomų programų yra galimybė pakartoti tai, ką savo vaizduotėje sukūrė įvairių pasaulio šalių režisieriai „apie meilę“.Apie šias programas pabandysiu pakalbėti kitame straipsnyje. Jeigu bandytume apibendrinti festivalio filmus, kokiomis temomis kalba įvairių šalių autoriai, tai pagrindinis šių metų akcentas yra pokalbiai apie šeimą, apie santykius tarp tėvų ir vaikų, savo šeimos praeities nagrinėjimas, santykiai sudėtingose situacijose ar mirties akivaizdoje. Tik keli festivalio filmai nagrinėjo Sirų pabėgėlių problemas, pasaulinio terorizmo ar smurto problemas.
Štai Michaelo Cusack filme „Po visko/ After All“ mirus motinai, suaugęs sūnus ateina krauti į dėžes motinos daiktų. Kiekvienas daiktas primena jam mamą. ir štai ji pasirodo šalia, su rūkstančia cigarete burnoje, su chalatu, prikimusiu valdingu balsu reguliuoja ir kontroliuoja sūnaus elgesį, diktatoriškai kišasi į jo poelgius… Iš šių scenų ir dialogų tarp sūnaus ir valdingos motinos aiškėja, jog santykiuose tarp jų vyrauja štampa. Sūnus privalo paklusti despotiškam motinos charakteriui, ji net po mirties diktuoja sūnui, kaip elgtis, kaip pakuoti jos daiktus į dėžes. Tačiau bežiūrint į šiuos jų bendravimo etiudus, supranti, kaip stipriai sūnus be galo myli savo motiną.
Bendros gamybos Estijos ir Kanados sukurtame filme „Manivald“ ir vėl suaugęs, 33 metų sūnus vis dar yra po motinos padu. Tai jau antrasis garsios režisierės Chris Lundren filmas apie tuos pačius personažus. Ankstesnis, 2015 metais sukurtas filmas „Gyvenimas su H. Rott“ susilaukė pasaulinio pripažinimo. Filmo personažai – lapės: motina ir sūnus. Juos žavi vienas ir tas pats personažas – meistras santechnikas vilkas, kuris tyčia demonstruoja savo seksualumą. Ir motina, ir sūnus sėkmingai pasimyli su pilkuoju vilku… ir, aišku, sūnus supranta, jog jo seksualinė orientacija yra ne tokia, kokios tikėtųsi motina….
Nuoroda į šio filmo pristatymą yra čia: https://www.youtube.com/watch?v=370Sn04c14s
Lenkijos FUMI mokykloje baigiamasis studentiškas darbas „Och, Mama/ Oh Mother“ (rež. Paulina Ziolkovska) irgi pasakoja apie ryšį tarp motinos ir sūnaus. Šiame filme įdomus grafinis sprendimas, pagrindinis dėmesys skiriamas personažų plastikai, išlaikomas lakoniškas šviesos ir tamsos žaismas. Sūnus bando pabėgti nuo motinos, tačiau ryšys tarp jų toks tamprus, jog vaikinui, pagaliau ištrūkus „iš po motinos sijono“ ir susiradus sau merginą, mama vis tiek sugrūda porelę atgal…
Rene Lelux paroda
Šato veikė ir Rene Lelux paroda. Šis režisierius sukūrė naują Prancūzijos animacijos fanttastinės animacijos stilių. Jis dirbo su keliais dailininkais. Toporovas. Daugybė autoriaus filmų eskizų, kadruočių, kadrų. Celiuloidai su dekoracijomis.
Vykstu į šį tarptautinį animacinių filmų festivalį Ansi jau nuo 2000 metų. Kaip ir visuomet, festivalio filmai nuteikia gerai, skatina kūrybą, sukelia daug minčių, ieškant naujų formų ir temų savo kūrybai.
Straipsnio autorius Jūratė Leikaitė
Nuotraukų autorius Valentas Aškinis